išvaistėjimas

išváistėjimas sm. (1) → 1 išvaistėti: O kaip stebuklinga aklystė širdes manos, jog po teip dažnam ir maloningam ižvaistėjimui per negalę vėl tikrai žuvo DK142-143. Ant ižváistėjimo tad to pikto tesi tas mokslas DK116. \ vaistėjimas; išvaistėjimas